|
 Sausio 13-oji. Kas yra toji diena mums? Ar jos šūvių aidas dar skamba mūsų ausyse, ar ausys jau nebe tokios jautrios ir girdi kiek kitokius garsus? Rašydamas šiuos žodžius negaliu apsispręsti kur brėžti ribą. Kur ta vieta, kai gyvi ir jautrūs prisiminimai virsta į seniokišką bumbėjimą? Nežinau. Nesu dėl nieko tikras, nes pats buvau ten, prie Parlamento, mačiau drąsa ir ryžtu trykštančius veidus. Tų vaizdinių taip lengvai neišmesi iš galvos... Ir nereikia to daryti. Neverta.
Kur kas svarbesnis klausimas galėtų skambėti taip: ar kalti tie, kurie tą lemtingąją Sausio 13-ąją nebuvo ten, kur galvas padėjo keturiolika patriotų? Ar galime mes, ten buvusieji, reikalauti iš dabartinių aštuoniolikmečių besąlygiškai tikėti kalbomis apie anų dienų įvykius? Ar viską padarėme, kad jaunoji karta nežiūrėtų į anuometinius tragiškus įvykius su šypsena veide?
Kai pats savęs klausiu šių klausimų – pasakysiu atvirai – norom nenorom artėju prie atsakymo, kad jaunoji karta turi teisę žiūrėti į Sausio 13-osios įvykius ciniškai. Priežastis paprasta: tada mes turėjome ryžto ir drąsos žvelgti mirčiai į akis, tačiau laikui bėgant ta drąsa ir ryžtas kovoti su blogiu kažkur prapuolė. Pasakę A pritrūkome jėgų ištarti B.
Teisus buvo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakydamas, kad tada, kai prie Bokšto ir Parlamento būriavosi žmonės Gariūnai vis vien buvo skaitlingesni. Ši karti realybė niekur neprapuolė. Gariūnų dvasia pasiekė daugiau nei okupantai. Sovietų kariuomenė nedrįso pulti Parlamento, tačiau gariūninis mąstymas okupavo jį be vargo.
Štai dėl ko degdamas žvakutę Antakalnio kapinėse aš jaučiuosi kažko nepadaręs iki galo. Ar dėl tokios valstybės jie padėjo galvas?
|
