|
 Neseniai minėjome sausio 13-ją. Minėjome ir prisiminėme. Visus juos, visus 14. Dabar įsivaizduokime, kad jų dešimt kartų daugiau – dešimt Loretų, dešimt Virginijų, dar po dešimt visų kitų. O įsivaizduoti reiktų todėl kad lygiai prieš dvi dešimtis metų Azerbaidžano sostinėje, sovietinė kariauna išblaškė keletą dienų taikią demonstraciją, nužudydama 133 žmones. Tiek yra oficialiame sąraše, bet sakoma, kad liko dar ir keletas neatpažintų. Larisai Mammadovai buvo tik 14 metų, Mourvetui Shafirovui – 67. Scenarijus nesudėtingas: apie 26 000 kareivių su tankais bei šarvuočiais įsiveržė į Azerbaidžano sostinę, ir be didelių sąžinės priekaištų traiškė bei šaudė. Neatsitiktinai savaitgalį, kai tarptautinių organizacijų ar garbingų valstybių vadovai ilsisi. Tai jau istorija tapęs “juodasis sausis”.
Azerų judėjimas už demokratines permainas buvo santykinai gerai organizuotas. Jį stimuliavo ir konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Azerbaidžano gyventojams atrodė, kad Maskva remia armėnus arba tyčia provokuoja nesantaiką. Reikalavimas atstatyti Azerbaidžano suverenitetą Kalnų Karabache natūraliai peraugo į šalies nepriklausomybės siekį.
Tuomet Baku tragedija, nors žymiai didesnė nei Vilniaus, nesukėlė tokio didelio politinio šoko, kaip mūsiškė sausio 13. Azerbaidžanas buvo dar pernelyg toli nuo Europos, Gorbis dar pernelyg populiarus, o ir vietinė valdžia gal nepakankamai ryžtinga, sovietų karių bijojusi labiau nei tiesos. O ir informacinė blokada tuo kartu įgyvendinta sėkmingai. Tik sovietų valstybei visiškai sužlugus, imta nuosekliai atkūrinėti visada žudynių detales. Dokumentiniai kadrai atskleidžia labai panašų vaizdą. Kažkaip visada ir visur – Baku, Vilniuje, Čečėnijoje, Gruzijoje – tas karas prieš žmonės ne tik dvasiškai nešvarus – jis kaip tyčia vyksta net fiziškai purvinoje, grubioje aplinkoje.
Prisimenant tokius įvykius visada svarbu ne pats prisiminimo faktas, o įvykio prasmė, jo pasekmės ir pamokos. Jų, kaip šiandien regis, keletas.
Šiandien galima pasakyti, kad sausio 20 naktis Baku – tai viena iš sovietinės imperijos konvulsijų. Taip, tai lyg bandymas sustabdyti politinius procesus, bet jau bandymas mažai apgalvotas, impulsyvus, veiksmas, taip ir neatnėšės karinės pergalės, o politiškai skaudžiai diskredituojantis režimą. SSSR jau ne tik ekonomiškai silpna, ji jau nebesugeba pati savęs koordinuoti – pridaro tai, dėl ko vėliau tenka tik gailėtis. Juk po metų sekusi Vilniaus operacija prieš Lietuvos žmones vadybos požiūriu taip pat organizuota nevykusiai, nekalbant jau apie beveik operetinį (ar baletinį) perversmą.
Konvulsijos skaudžios, tačiau mūsų žuvo tik 14 gal ir todėl, kad prieš tai buvo Tbilisis ir Baku. Maskvoje vėliau žuvo tik 3. Vėliau nebebuvo ir pačios sovietinės valstybės. Tai ir vėl kažkas panašu į dėsningą raidą.
Nors, kaip sakiau Baku tuo metu atrodė labai toli, o respektabilioji Europa net ir nelabai žinojo, kad ta azerų šalis, įvykiai parodė, kad teisūs yra tie politikos teoretikai, kurie teigė, kad laisvės troškimas ir demokratijos kūrimas nepriklauso nuo geografijos – jos norima nebūtinai tik geografinėje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. O neteisūs – manantys, kad laisvės regionas baigiasi kažkur ties mūsų rytine siena, ir toliau jau stenkis nesistengęs, jos nesukursi. Jeigu net kam rodosi, kad skamba pernelyg patetiškai, tai – tiesa.
Laisvos visuomenės kūrimo galimybės nėra ir istorijos padarinys. Būkime atsargūs, sakydami, kad laisvės nėra ten, kur nėra tradicijų. Kiekviena tradicija kažkada prasideda, tad galėjo prasidėti ir ana sekmadienio naktį.
Trečia pamoka, kurią turi išmokti visi – karas prieš beginklį žmogų yra kur kas sunkesnis, nei prieš gerai ginkluotą priešo kariuomenę. Visų pirma todėl, kad jis nemoralus iš principo, be jokių išimčių. O antra - neįmanoma sunaikinti beginklio žmogaus, nes jis yra kiekviename iš mūsų, beginklių naikinimą visada prisimename kaip naikinimą tų, kurie yra kaip mes, tiesiog mes.
Galima pasakyti, kad Azerbaidžanas išmoko dar ne visas pamokas, kurias davė šiandien prisimenama sausio 20 –ji.
Europos Taryba ir kitos demokratiją vertinančios organizacijos šiandien turi nemaža pastabų šalies demokratijos raidai, jos laisvės ir žmogaus teisių rodikliams. Prezidentas Alijevas ir visa šalies vadovybė plačiai atvėrinėja duris Vakarų investuotojams, siūlosi stoti į NATO ir tapti strateginiu fortu euroatlantinės civilizacijos pasienyje. Tuo pat metu čia rytietišku papročiu norima išsirinkti stipriausią, arba patvirtinti, kad stipriausias ir įtakingiausias tebėra gerbiamas. Azerbaidžano europietiškumo klausimas tebėra svarbus strateginio apsisprendimo elementas – negalima vienu metu integruotis į Europą ir tuo pat metu likti autoritarine valstybe. Net ir įspūdingas ekonomikos augimas neturėtų kelti iliuzijos, kad žmogaus teisių problemų nėra. O kur dar eibė dvišalių problemų, kurios taip pat laiko šalį įstrigusią tarp Rytų ir Vakarų.
Nenorių šiandien gilintis į šalies problemas, ne tam laikas ir ne tam šis straipsnis. Nuoširdžiai negaliu pasakyti, kokią šalį tikėjosi matyti tie, kurie paskutinį kartą ją matė prieš dvi dešimtis metų. Bet labai reiktų žinoti, ir saugojant jų, kaip kankinių, atminimą nepamiršti jų siekių. Mes Lietuvoje dar pernelyg mažai žinome apie tai. O pravartu būtų žinoti daugiau. Kadangi esu Lietuvos Seimo parlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės pirmininkas, nuoširdžiai noriu, kad šis tekstas bent kiek praplėstų mūsų atminties ir žinojimo ląsteles.
|
