I. BENDROJI DALIS
Mūsų istorinės ištakos
Lietuvos krikščionių demokratų politinės organizacijos ištakos siekia dar 1904 metus, kai buvo parengta pirmoji Lietuvių krikščionių demokratų veiklos programa. 1917 m. Petrapilyje sušaukto Lietuvių seimo metu įvykusi Lietuvos krikščionių demokratų konferencija priėmė partijos programą ir išrinko centro komitetą. Krikščionys demokratai buvo viena stipriausių Petrapilio seimo grupių, gynusių Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą ir siekusių, kad iš priespaudos išsivadavusi Lietuva taptų demokratine respublika.
Krikščionys demokratai – 1918 m. vasario 16 d. Akto signatarai Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Šaulys, Jonas Vailokaitis, valstybės ir visuomenės veikėjai Mykolas Krupavičius, Antanas Tumėnas, Vladas Jurgutis, Vytautas Petrulis, Leonas Bistras ir kiti labai daug nuveikė kuriant Lietuvos valstybę bei stiprinant jos demokratinius pagrindus. Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku, vėliau – Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Mūsų tapatybės ir veiklos tęstinumas
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, okupantų nesunaikinta partijos dalis emigracijoje persitvarkė į Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, kuri tęsė Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą užsienyje, buvo viena iš Vidurio Europos krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjų ir pasaulio Krikščionių demokratų internacionalo narė.
Lietuvos krikščionių demokratų partija buvo nenutrūkstamai atstovaujama Europos ir pasaulio Krikščionių demokratų susivienijimuose.
1990 metų sausio mėnesį įvykęs atkuriamasis Lietuvos krikščionių demokratų partijos suvažiavimas atkūrė visateisę partijos veiklą Lietuvoje.
2001 m. gegužės 12 d. Lietuvos krikščionių demokratų partija reorganizavosi ir pakeitė savo pavadinimą iš “Lietuvos krikščionių demokratų partija” į „Lietuvos krikščionys demokratai“. Lietuvoje savo veiklą vykdanti ir tarptautinį pripažinimą turinti Lietuvos krikščionių demokratų partija perėmė visateisį atstovavimą Europos krikščionių demokratų sąjungoje ir pasaulio Krikščionių demokratų internacionale. 2004 metais Lietuvai tapus visateise Europos Sąjungos nare, partija “Lietuvos krikščionys demokratai” tapo visateise Europos Liaudies partijos nare.
2007 metų gruodžio 15 d. partijos “Lietuvos krikščionys demokratai” konferencija absoliučia balsų dauguma priėmė sprendimą reorganizuoti partiją, vertybių ir tikslų bendrumo pagrindu susijungti su reorganizuojama Tėvynės sąjunga ir įsteigti jungtinę partiją „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“.
Reorganizavę savo partiją ir susijungę su reorganizuota Tėvynės sąjungą į jungtinę partiją, nuo pat pastarosios įsteigimo Lietuvos krikščionys demokratai toliau išsaugo savo organizaciją, istorinę ir idėjinę tapatybę bei nenutrūkstamai tęsia veiklą jungtinėje partijoje nauju pavidalu kaip savita jungtinės partijos dalis – bendrija „Lietuvos krikščionys demokratai“.
Reorganizuodamasi partija „Lietuvos krikščionys demokratai“ priėmė šią savo narių jungtinėje partijoje sudaromos atskiros bendrijos programą, užtikrinančią Lietuvos krikščionys demokratų puoselėjamų pagrindinių vertybių ir savitų programinių nuostatų tęstinumą.
Mūsų siekiai ir prioritetai
Mūsų bendrieji siekiai išlieka nepakitę: puoselėti pagrindines krikščioniškąsias vertybes kaip savo ir bendruomenės gyvenimo gaires, vadovautis jomis tarnaujant Lietuvai, gaivinti ir stiprinti Europos tradicinės krikščioniškosios demokratijos pagrindus Lietuvos visuomenės viešojo gyvenimo, valstybės socialinės ir politinės sistemos, bei teisinės valstybės funkcionavimo srityse.
Kartu su Tėvynės sąjunga reorganizavęsi ir vertybių bendrumo pagrindu įsteigę jungtinę partiją, siekiame sustiprinti Lietuvos krikščionių demokratų potencialą, įgyvendindami savo nuoseklią programinę nuostatą – remtis visais, kurie krikščioniškąsias vertybes pripažįsta kaip savo gyvenimo bendruomenėje gaires ir nuoširdžiai nori prisidėti prie šių vertybių gaivinimo visuomenės gyvenime, nevertindami pagal tai, ar ir kaip aktyviai jie dalyvauja religiniame krikščionių bažnyčios gyvenime, ar net laikosi atokiau nuo jo. Krikščioniškų vertybių pagrindu vienydamiesi bendram darbui, gerbiame kiekvieno žmogaus sąžinės laisvę, nesikišame į jo religinius įsitikinimus ar konfesinį pasirinkimą.
Siekiame įnešti deramą indėlį į bendrų jungtinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“ tikslų įgyvendinimą, stiprinti krikščioniškųjų vertybių raišką partijos “Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai” sprendimuose, sutvirtinti vertybinį veiklos pamatą, diegti Lietuvos politikoje Vakarų Europos krikščionių demokratų partijų tradicijas, išlaikyti Lietuvos krikščionių demokratų partijos tradicijų ir tapatybės istorinį tęstinumą.
Vadovaudamiesi bendrąja jungtinės partijos programa ir dalyvaudami rengiant ir priimant jos įgyvendinimui reikalingus sprendimus, veiksmų planus, politinių dokumentų, įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas bei projektus, taip pat dalyvaudami kasdieninėje partijos veikloje ir viešųjų reikalų tvarkymo darbuose, nuosekliai remiamės savo išpažįstamomis pagrindinėmis krikščioniškosiomis vertybėmis. Etikos požiūrių esame įsipareigoję iš krikščioniškosios tradicijos paveldėtam žmogaus vaizdiniui, kuris tarnauja mums orientyru įvairiose politikos srityse.
Šeimos, dorovinio vaikų ugdymo ir jaunimo problemas, kovą su socialinio blogio apraiškomis laikome socialinės politikos prioritetais. Siekiame tikro socialinio teisingumo valstybės politikoje, realaus socialinės atskirties ir skurdo mažinimo. Siekiame, kad jungtinė partija, remdamasi visuomenės solidarumo ir bendrosios gerovės principais, drąsiai inicijuotų priemones, gerinančias jaunų šeimų ir silpnesniųjų visuomenės sluoksnių padėtį bei užtikrinančias visiems visuomenės nariams prieinamas žmoniško gyvenimo ir būtino vystymosi galimybes.
II. MŪSŲ PAGRINDINĖS VERTYBĖS
Mūsų išpažįstamos vertybės remiasi krikščioniškuoju žmogaus kaip asmens suvokimu bei jo atsakomybės Dievui pripažinimu. Tai yra pagrindinis istorinis Lietuvos ir Europos krikščionių demokratų bruožas bei dvasinis veiklos pagrindas.
Svarbiausios vertybės, kuriomis remiasi krikščioniškoji demokratija, yra pats žmogus kaip asmuo, jo laisvė ir atsakomybė, pamatinė lygybė, teisingumas, solidarumas ir papildomumas (subsidiarumas). Šios vertybės yra neatskiriamos ir papildo viena kitą.
Žmogaus asmuo ir orumas
Krikščioniškoji demokratija iškelia žmogų kaip istorinę būtybę ir kaip asmenį, turintį Dievo įkvėptą sielą, prigimtinę didžią paskirtį ir prigimtines teises, tarp jų – nepaneigiamą teisę laisvai vystytis. Kiekvieną vyrą ir moterį laikome asmeniu, t.y unikalia, iš prigimties lygiai vertinga ir neredukuojama, laisva ir atvira transcendencijai žmogiškąja būtybe.
Vadovaujamės fundamentalia nuostata, kad kiekvienam žmogui yra būdingas vienodas ir neliečiamas asmens orumas. Žmogaus orumo nuostata – tai šaltinis, iš kurio kildinamos visos žmogaus teisės ir pagrindas, į kurį remiasi visos demokratijos vertybės. Žmogaus orumo samprata padeda suvokti žmogiškumo esmę kaip tai, ko žmogui teisėtai negalima daryti ar iš jo atimti, ir ko jam pačiam nevalia daryti. Žmogaus orumas turi būti matas visų tų politikos sričių, kurios liečia žmogaus asmenį – ekonomikos, saugumo, mokslo, švietimo ir ugdymo, kultūros, sveikatos ir pan.
Kiekvienas žmogus privalo būti gerbiamas ir vertinamas ne dėl kokių nors savybių ar kokios nors priežasties, bet dėl paties fakto, kad jis yra žmogus. Tačiau visus žmones siejančio bendražmogiškojo orumo samprata nereiškia visų individų lygiavos ir nepaneigia visuomenės jiems reiškiamos diferencijuotos pagarbos pagal nuopelnus ar pasiekimus.
Teisė gyventi, kaip ir asmens teisė į jo žmogiškojo orumo neliečiamybę kildinamos iš pačios žmogaus būties., Visuminis teisės gyventi pobūdis reiškia, kad žmogus nuo pat apvaisinimo vystosi kaip žmogus, o ne žmogumi tampa nuo gimimo. Bendražmogiškojo orumo neliečiamybės ir teisės gyventi joks žmogus neprivalo nusipelnyti savo savybėmis, gebėjimais ar veikla, lygiai kaip ir negali jų netekti. Be kita ko tai reiškia, kad net griežtai smerkiant blogus žmonių darbus ar skiriant ir vykdant pelnytas bausmes neleistina šių teisių pažeisti.
Krikščioniškos sampratos požiūriu, orumas, kaip ir sąžinė, būdamas vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą ir atsakomybę visuomenei, yra įpareigojantis. Tai reiškia, kad egzistuoja teisė ir priedermė prisiimti atsakomybę už save patį, už savo paties gyvenimą ir artimuosius. Žmogaus orumas, kaip teisė būti gerbiamam taip pat ragina skirti ypatingą dėmesį, atidą ir globą tiems, kurie dėl negalios patys negali sau padėti ir rūpintis savo gyvybiniais poreikiais.
Laisvė ir atsakomybė
Pagarba žmogaus orumui ir jo apsauga neatsiejama nuo pagarbos žmogaus apsisprendimo teisei ir jos apsaugos. Todėl visuomenė, kuri orientuojasi į krikščioniškąjį žmogaus paveikslą, iš principo gali būti tik laisva visuomenė. Žmogų privalu laikyti istorijos subjektu, o ne objektu ar priemone.
Mūsų įsitikinimu, laisvė yra būdinga pačiai žmogaus prigimčiai ir kartu įpareigojanti. Tikroji laisvė reiškia savarankiškumą ir atsakomybę, o ne neatsakingą nepriklausomybę. Nežabota laisvė be gėrio prado ir atsakomybės virsta savivale, kėsinasi į žmogaus orumą, griauna žmonių bendruomenės pagrindus. Todėl mūsų laisvės samprata neapsiriboja vien formaliąją pasirinkimo ir veiklos laisvės apibrėžtimi, bet yra orientuota į jos pozityvųjį turinį – laisvę daryti tai, kas gera ir teisinga. Niekam negali būti primesta pareiga veikti prieš savo sąžinę.
Žmogus turi pasirinkimo laisvę, todėl už savo veiksmus yra atsakingas savo sąžinei, bendruomenei ir palikuonims. Būdamas bendruomenės narys, jis turi bendrų pareigų ir dalijasi atsakomybę už savo artimą, bendruomenę ir pasaulį, už visos Kūrinijos išsaugojimą ateities kartoms. Darant šiandienos politinius sprendimus privalu atsakingai atsižvelgti į ateities kartų gyvenimo sąlygas, neperkeliant ant jų pečių papildomos naštos.
Pamatinė lygybė
Pamatinė lygybė reiškia, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir apdovanoti tuo pačiu orumu, kad kiekvienas lygiai su kitais gali naudotis laisve, kuri apribota pagarbos kitam. Kiekvienas turi turėti lygias galimybes laisvai ugdyti savo asmenybę.
Tos pačios teisės turi būti pripažįstamos kiekvienam, o pareigos paskirstomos atsižvelgiant į kiekvieno sugebėjimus, nuo kurių žmogaus orumas ir teisės neturi priklausyti. Žmogaus teisės negali būti varžomos ar privilegijos teikiamos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Teisingumas
Remiamės nuostata, kad visuomeninės santarvės pagrindas yra teisingumas, kai darnūs santykiai visuomenėje grindžiami bendros gerovės ir socialinės pusiausvyros principais. Mūsų teisingumo samprata taip pat grindžiama principu, kad žmonėms ir jų bendrijoms, atsižvelgiant į pastarųjų prigimtį ir tikslus, turi būti garantuotos būtinos sąlygos naudotis laisve.
Pagarba lygiam žmonių orumui negali būti užtikrinta be visiems lygaus ir vienodai pasiekiamo teisingumo. Teisingumas reikalauja kiekvienam žmogui skirti kas jam pridera ir kiek įmanoma vienodinti visų galimybes naudotis bendro vystymosi ir gyvenimo pažangos teikiamomis gėrybėmis bei sąlygomis. Neturi tapti įstatymu tai, kas pažeidžia žmogaus orumą ar jo prigimtines teises, kas įtvirtina atskiros grupės naudos siekius nepaisant bendros gerovės, kas atskiras žmonių grupes įstumia į su žmogaus orumu nesuderinamą skurdą, vargą ir neviltį.
Solidarumas
Solidarumas remiasi žmonių ir jų bendrijų tarpusavio ryšiais bei priklausomybe ir siejamas su pasiaukojimu. Jis ugdo žmoniškesnius santykius visuomenėje: partnerystę ir dalijimąsi viskuo, veiksmingą pagalbą ir silpniausiųjų apsaugą. Pasiaukojimas teikti pagalbą kitiems turi būti deramai visuomenės ir valstybės vertinamas bei palaikomas. Bendrijos, kurios rūpinasi vienišų, neįgalių ir kitų pagalbos reikalingų žmonių gyvenimo bei vystymosi sąlygomis, turi būti skatinamos ir remiamos pagal bendruomenių ir visuomenės išgales.
Pripažindami, kad būtina įveikti skurdą kaip pagrindinę žmogaus ir bendruomenės laisvo vystymosi kliūtį, solidarizuodamiesi su skurstančiomis šeimomis ir vienišais žmonėmis privalome pagerinti jų padėtį. Solidarumo principas įpareigoja verslą ir kapitalą veikti socialiai atsakingai ir labiau prisidėti prie socialinės atskirties mažinimo.
Solidarumas neapsiriboja savąja bendruomene ir valstybės sienomis. Tai vertybė, kuri turi būti reiškiama visiems pasaulio žmonėms, kenčiantiems badą, patyrusiems karų baisumus ir stichines nelaimes. Solidarumas reiškia ir pareigą prisidėti prie tarptautinės bendrijos pastangų palaikyti taiką.
Papildomumas (subsidiarumas)
Vadovaujamės papildomumo (subsidairumo) principu, kuris reiškia savaveiksmiškumo skatinimą ir rėmimą, pabrėžia asmens, šeimos ir mažesniųjų bendrijų pirmumą visuomenės gyvenime bei jų apsaugą nuo nepagrįsto valstybės kišimosi. Dalyvavimas visuomenės gyvenime yra būtinas žmogaus pašaukimui įgyvendinti ir jo prigimčiai išsikleisti. Todėl būtina skatinti įvairių organizacijų, bendrijų ir draugijų steigimąsi, padėti kuo daugiau žmonių dalyvauti visuomenės gyvenime
Papildomumo (subsidiarumo) principas reiškia, kad valstybė neturi daryti to, ką geriau gali padaryti bendruomenė. Šio principo būtina laikytis ir organizacijų sąrangoje: aukštesnioji organizacija neturi kištis į žemesniosios gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją. Papildomumo principas reiškia, kad nei valstybė, nei jokia kita platesnės apimties draugija neturi teisės atimti iniciatyvos ir atsakomybės iš pavienių asmenų bei mažesnių bendrijų. Todėl jis yra priešingas bet kokioms iniciatyvą slopinančioms kolektyvizmo formoms.
Papildomumo principas taip pat reiškia ir paramą: ten, kur atskiro žmogaus ar laisvai susivienijusios bendrijos jėgų nepakanka, pagal išgales jų pastangas turi paremti visuomenė bei valstybė, kurios tėra įpareigotos sudaryti sąlygas ir skatinti bendromis jėgomis atlikti iškylančius uždavinius.
III. MŪSŲ TOBULESNĖS SANTVARKOS KŪRIMO SAMPRATA
Harmoningos visuomenės ugdymas
Pripažįstame, kad žmogus iš prigimties yra klystantis, jo galimybės ribotos, ne visa tiesa jam prieinama. Jis nepajėgus sukurti absoliučiai tobulos visuomenės, tuo labiau jos negalima kurti prievarta. Tobulesnę, žmoniškesnę visuomenę įmanoma kurti tik kiekvieno asmens laisvės sąlygomis, jam suvokiant atsakomybę už save patį ir visuomenę.
Esame įsitikinę, kad svarbiausias visuomenę vienijantis veiksnys yra ištikimybė savo išpažįstamoms ir puoselėjamoms vertybėms. Sėkmingą valstybės valdymą, spartesnę ūkio ir ekonomikos plėtrą, socialinę gerovę bei teisingumą lemia ne tik visuomenės narių išsilavinimo lygis, bet ypač tai, kiek jie laikosi moralės ir dorovės normų, įstatymų. krikščioniškosios ir bendražmogiškosios vertybės, jų ugdymas ir puoselėjimas yra ne tik kiekvienos asmenybės brandos išraiška ir jos tobulėjimo pagrindas, bet ir esminė tautos gyvybingumo, jos kultūrinės ir demokratinės raidos sąlyga. Esame įsitikinę, kad tikra tautos santarvė galės būti pasiekta, kai ji remsis ant teisingumo ir tvirtos moralės pagrindų.
Pripažįstame, kad valstybė, siekdama palaikyti visuomenės darną ir vidinį demokratinį stabilumą, turi spręsti šiuos uždavinius: įgyvendinti socialinio teisingumo principus, užtikrinti asmens garbe ir orumu pagrįstą žmogaus teisių apsaugą religijos išpažinimo laisvės, tautinės savimonės bei socialinėje srityse, ypač daug dėmesio skirti kryptingam bręstančio jaunimo dvasiniam ir doriniam ugdymui švietimo sistemoje.
Valstybė privalo remti vertybinio visuomenės ugdymo ir švietimo programas, ypač vykdomas tokiam tikslui darbuotis pasišventusių visuomenės organizacijų. Valstybė privalo siekti socialinio sutelktumo ir neleisti formuotis socialiai atstumtųjų sluoksniui. Ji taip pat privalo užtikrinti asmens apsaugą nuo kitų asmenų manipuliavimo jo laisva valia.
Demokratija ir dorinė santvarka
Vadovaujamės nuostata, kad krikščioniškosiomis vertybėmis grindžiama demokratija yra visa aprėpianti, jos principai jokioje visuomenės viešojo gyvenimo srityje neturi būti paneigti, o politinės valdžios galia neturi peržengti dorinės santvarkos ribų. Esame už demokratiją, sugebančią apginti savo vertybes.
Iškeliame moralės svarbą visuomenės pažangai. Suprantame, kad moralinių vertybių nepuoselėjanti demokratija išsigimsta, o besaikis pragmatizmas tampa pražūtingas. Negalime taikstytis, kad demokratija besidangstančios ir besinaudojančios blogio struktūros griautų visuomenės žmogiškumo pagrindus.
Mūsų politinės veiklos principai
Mūsų politinės veiklos tikslas yra bendrasis gėris, kuris apima socialinį teisingumą, solidarumą, gyvybės ir aplinkos apsaugą, taikos, atsakingos laisvės ir pamatinės lygybės įtvirtinimą.
Suvokimas, kad žmogus yra netobulas, ribotas ir gali klysti, sąlygoja politinės veiklos ribas, turinčias apsaugoti nuo totalitarinių sprendimų, paverčiančių žmogų neleistinos prievartos objektu, pavojaus. Nemanome žiną tobulų sprendimų, tačiau esame pasirengę spręsti problemas, remdamiesi savo išpažįstamomis vertybėmis ir ieškodami sutarimo. Politikoje vertiname atsakingumą ir atvirumą, stengiamės derinti principingumą su nuosaikumu ir pakanta. Neturime vardan populiarumo žarstyti tuščių ar neįvykdomų pažadų.
Siekiame dialogo ten, kur įmanoma ir tada, kai būtina ir įmanoma, neišsižadėdami savųjų principų ir pasikliaudami kitų gera valia. Būdami savarankiški, gerbiame kitų savarankiškumą. Vertiname laisvą sutarimą ir laikome nepriimtinu bet kokį diktatą ar požiūrio primetimą.
Viešoji valdžia
Viešoji valdžia tik demokratiniu būdu gauna teisėtus įgaliojimus veikti visuomenės vardu. Šie įgaliojimai susiję su kiekvienos viešosios valdžios paskirtimi tarnauti visuomenei, ginti visuotinį interesą ir bendrąjį gėrį. Valstybės valdžios, kuri nustato ir palaiko racionalius piliečių, visuomenės ir pačios valstybės tarpusavio santykius, konkretūs uždaviniai kyla iš bendrosios pareigos saugoti ir didinti bendrą visuomenės gerovę.
Egzistuoja pavojus, kad valdžios įgaliojimais disponuojantys asmenys gali iškreipti pamatinę viešosios valdžios paskirtį, panaudodami jiems visuomenės deleguotus įgaliojimus tam tikriems grupiniams, asmeniniams ar kitokiems interesams užtikrinti ir tokiu būdu paversti valdžią tų tikslų pasiekimo priemone. Grupuotės neviešu veikimu gali valdžią net uzurpuoti. Nuo tokių pavojų visuomenė gali apsisaugoti, pirma, pati atsakingai rinkdama politinę valdžią, antra, nuolat reikalaudama valdžios institucijų ir asmenų veiklos skaidrumo bei valdžios asmenų atsakomybės. Todėl renkant politinės valdžios atstovus, atrenkant ir skiriant į pareigas viešojo administravimo pareigūnus ir tarnautojus būtina kiek galint įsitikinti jų nesavanaudiškumu, išsiaiškinti ir įvertinti jų tiesioginius bei netiesioginiai interesus.
Iš valstybės pareigūnų ir savivaldybių tarnautojų reikalaujame nesavanaudiško tarnavimo žmogui, visuomenei ir Lietuvai, asmeninės atsakomybės už savo veiksmus bei priimtus sprendimus. Pabrėžiame valdžios pareigūnų ne tik teisinę, bet ir realią etinę bei moralinę atsakomybę. Tvirtai siekiame pašalinti bet kokias korupcijos, savivaliavimo, neatsakingumo, nebaudžiamumo, piktnaudžiavimo valstybės lėšomis apraiškas.
Bendroji gerovė
Dėl kiekvieno žmogaus vienodo orumo būtina nuosekliai siekti bendrosios gerovės, kurios esmė – kiekvienam prieinamos asmens pažangos sąlygos. Bendrąją gerovę suprantame kaip visuomeninio gyvenimo sąlygų visumą, leidžiančią visapusiškiau ir lengviau tobulėti tiek visuomenės grupėms, tiek paskiriems nariams. Bendrosios gerovės sąlygos apima pagarbą asmeniui, socialinę gerovę ir visuomeninę taiką.
Bendrosios gerovės pagrindas yra pagarba asmeniui, kuri apima ir pagarbą iš jo orumo išplaukiančioms teisėms. Bendrosios gerovės siekianti visuomenė privalo sudaryti galimybę kiekvienam savo nariui įgyvendinti savąjį pašaukimą. Bendrosios gerovės vardan politinė valdžia be išlygų privalo gerbti neatimamas žmogus teises.
Socialinėje srityje valdžia privalo tarnauti bendrajai gerovei, padarydama kiekvienam prieinama tai, kas būtina jo žmoniškam gyvenimui: darbą, pastogę, maistą, apdarą, saugią aplinką, sveikatos apsaugą, švietimą, mokslą ir kultūrą, tinkamą informaciją ir kitką. Suprantame, kad nepateisinamai didelė ekonominė ir socialinė nelygybė tarp visuomenės narių pažeidžia į skurdo užribį nustumtųjų orumą, kelia papiktinimą ir griauna visuomeninę taiką.
Bendrajai gerovei priklauso ir visuomenės narių taika bei saugumas. Visuomeninės taikos pagrindas – tiesa ir teisingumu grindžiamos tvarkos tvarumas. Teisingo įstatymo valdžia, tikroji visų lygybė įstatymui ir viešajai tvarkai bei asmens saugumas yra būtini bendrosios gerovės elementai.
Ypatingas šeimos vaidmuo
Vertiname vyro ir moters santuoka sukurtą šeimą kaip esminę vertybę bei socialinį gėrį. . Pripažįstame ypač svarbų darnios šeimos vaidmenį ugdant žmogų kaip asmenybę. Šeima yra pirminė visuomenės gyvenimo ląstelė – organiška bendruomenė, kurioje nuo vaikystės išmokstama gerbti moralines vertybes ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įveda žmogų į visuomenės gyvenimą, todėl darni šeima yra labai svarbi visuomenės dvasinei gerovei. Esame už visapusišką paramą santuokai ir šeimai, nes be darnios šeimos neįmanoma kartų sandora ir normalūs visuomenės santykiai.
Remdamiesi 1983 m. spalio 22 d. Šventojo Sosto paskelbta Šeimos teisių chartija, pirmenybę teikiame tam, kad būtų sukurtos sąlygos, skatinančios Lietuvoje kurti ir puoselėti darnias šeimas, pajėgias užtikrinti kartų sandorą ir solidarumą, perduoti kultūrines, tautines, dvasines bei religines vertybes, atsakingas už vaikų ugdymą ir senelių globą.
Laikome pareiga rūpintis, kad teisingas atlyginimas už darbą ir visuomenės parama šeimai leistų jai susikurti savo narių orumą užtikrinančias gyvenimo sąlygas. Motinystė turi būti gerbiama ir globojama. Motinos darbas namuose dėl jo reikšmės šeimai ir visuomenei turi būti gerbiamas, įvertintas lygiai su kitais ir valstybės draudžiamas socialiniu draudimu.
Reikalingas šeimos pagrindų įstatymas, pripažįstantis institucinę šeimos vertę ir įtvirtinantis jos kaip viešųjų reikalų subjekto teises. Politinė bendruomenė turi remti šeimų bendrijų steigimąsi, kad šeimų reikalai būtų geriau atstovaujami civilinėje valdžioje. Valstybė privalo vykdyti visokeriopo šeimų rėmimo politiką. Ji turi skatinti didesnį gimstamumą ir tokiu būdu užtikrinti teigiamus demografinius rodiklius, remti vaikų ugdymą ir dorovinį auklėjimą šeimos sąlygomis, sudaryti šeimai realias sąlygas apsirūpinti būstu ir užsitikrinti orų gyvenimą. Tėvai, auginantys vaikus šeimose turi gauti mokestinių lengvatų, kurios turi būti progresyviai didinamos sulig kiekvieno vaiko gimimu.
Politinės bendruomenės pareiga yra užtikrinti tvirto santuokinio ryšio ir šeimos instituto apsaugą nuo socialinio blogio pavojų, gerbti šeimą, padėti jai naudotis laisve – kurti šeimos židinį, turėti namus, turėti vaikų, juos auklėti pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus. Valstybė turi apsaugoti šeimą nuo pašalinio kėsinimosi į jos ugdomas vertybes, nuo žmogaus dvasią ir kūną žalojančio socialinio blogio, taip pat ir nuo žalingo visuomenės informavimo priemonių poveikio.
Valstybė ir bendruomenė turi gerbti ir padėti įgyvendinti senyvo amžiaus sulaukusių žmonių teisę pragyventi senatvę savo įprastinėje aplinkoje, šeimoje, patirti savo žmogiškosios vertės pripažinimą ir gauti būtiną bendruomenės paramą.
Vaikų apsauga
Valstybė turi ginti kiekvieno vaiko teisę būti pradėtam ir augti biologinėje šeimoje, užtikrinančioje natūralius giminystės ryšius ir genetinio giminės paveldo tęstinumą. Pripažįstame, kad vaikas nuo pat jo pradėjimo yra visavertė savita asmenybė, kuri turi būti saugoma ir ginama. Remdamiesi Jungtinių Tautų priimta Vaiko teisių konvencija, laikome, jog reikia įtvirtinti vaiko teisių ir interesų prioritetą prieš suaugusiųjų teises ir interesus.
Valstybė turi reikalauti tėvų ir globėjų atsakomybės už deramą rūpinimąsi vaikais, jų ugdymu ir priežiūrą. Pripažindama ypatingą tėvų atsakomybę už vaikų ugdymą, valstybė kartu turi rūpintis, kad ir nepilnose šeimose ar net be šeimos augantys vaikai turėtų prideramas asmenybės vystymosi galimybes. Iširusių šeimų ar be šeimos augantiems vaikams ir jų motinoms būtina rodyti krikščionišką jautrumą ir teikti valstybės socialinę paramą, apsaugoti juos nuo galimos socialinės atskirties.
Valstybė privalo nesitaikstyti su vaikų valkatavimu, skatinti ir remti našlaičių ar likusių be globos ir rūpybos vaikų auginimą šeimose. Įstatymai ir priežiūros institucijos turi ginti vaikus nuo narkotikų, alkoholio, pornografijos, seksualinio išnaudojimo, tėvų ar kitų asmenų smurto, taip pat nuo žiaurumo ir nužmoginančio elgesio propagavimo per masines informavimo priemones. Turi būti apgintas kiekvienas kūdikis, kuriam gresia pavojus tapti preke. </>
Svarbus bendruomenių vaidmuo
Kartu su šeimos ypatingu vaidmeniu mes pripažįstame ypač svarbų socialinį bendruomenių vaidmenį harmoningoje visuomenėje. Žmogaus saviraiška ir saugumas visuomenėje, taip pat solidarumas geriausiai realizuojami per bendruomeniškumą. Bendruomenėje žmogus kartu su kitais gali geriau patenkinti savo socialinius, kultūrinius ir dvasinius poreikius, puoselėti vertybes bei siekti bendrų tikslų. Bendruomenė suteikia žmonėms savaveiksmiškumo ir socialinio aktyvumo galimybes, dalyvavimo ir reikšmingumo visuomenės gyvenime patirtį.
Bendruomenių įvairovė – teritorinės kaimo ir miesto vietos bendruomenės, kultūrinių, socialinių ir kitokių bendrųjų tikslų bendruomenės, parapijų ir kitos religinės, Kolpingo šeimų ir kitos švietėjiškos, politinės ir kitokios – sudaro organišką demokratinės visuomenės audinį, užtikrina struktūrinius ryšius tarp asmens, plačiosios visuomenės ir valstybės. Valstybė turi skatinti ir remti bendruomenių kūrimąsi ir veiklą, pagal papildomumo (subsidiarumo) principą patikėti joms prisiimti dalį viešųjų funkcijų ir atsakomybės.
Vietos žmonių organiškais ryšiais susijusias bendruomenes laikome esančias savivaldos pagrindu. Visavertei vietos bendruomenės savivaldai būtina teisė iš savo narių tiesiogiai išsirinkti bendruomenės vadovą (seniūną), deleguoti vietos reikalams tvarkyti ir socialinėms problemoms spręsti būtinas teises bei lėšas. Valstybė turi remti bendruomenių centrų steigimą ir veiklą. Skatiname vietos bendruomenių savivaldos ir parapijų glaudų bendradarbiavimą.
Parama jaunimui
Visuomenės ateities lūkesčių realizavimas priklauso nuo jaunosios kartos pasirengimo gyvenimui. Jaunimui būdingas idealizmas ir pažangos siekis. Politinė bendruomenė ir valstybės institucijos privalo padėti jaunimui pasirengti savarankiškam gyvenimui, sudarydamos kiek įmanoma palankesnes sąlygas patenkinti jaunojo žmogaus asmenybės vystymosi poreikius ir realizuoti jaunystės potencialą.
Valstybė privalo sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pasirūpinti savimi, padėti jiems tuomet ir ten, kur pačių jaunų asmenų, jų šeimų ar bendrijų galimybių nepakanka. Teikiame pirmenybę palankioms jaunimo integravimosi į visuomenę sąlygoms: galimybei studijuoti, įgyti profesiją, gauti darbą, sukurti šeimą. Valstybė turi įdiegti palankaus ilgalaikio studijų kreditavimo sistemą, sudaryti jaunoms šeimoms palankias sąlygas gauti ilgalaikius kreditus būstui įsigyti.
Valstybė ir savivaldybės turi sudaryti palankias jaunimo kultūrinių, religinių, patriotinių ir karitatyvinių organizacijų veiklos sąlygas. Esame už tai, kad asocialaus elgesio jaunuoliams būtų plačiau taikomos koreguojamojo auklėjimo ir socialinės reabilitacijos priemonės, leidžiančios visuomenei jų neprarasti ir grąžinti į normalų gyvenimą netaikant įkalinimo.
Švietimas
Švietimo politikos tikslas – sukurti kūrybingą, ne tik į į informacinės visuomenės ateitį orientuotą, bet ir pilietišką bei dorovingą asmenybę ugdančią švietimo sistemą, plėtoti ugdymo įstaigų įvairovę, skatinti jų atvirumą, sudaryti šeimoms ir vaikams kuo daugiau galimybių pasirinkti, o vaikams ir jaunuoliams garantuoti lygias, nuo šeimos socialinės padėties nepriklausomas, startines mokslo siekimo pozicijas. Pagrindinis mokyklos uždavinys – pratęsti tėvų ugdomąjį ir auklėjamąjį darbą, padėti tvirtus dorovės pagrindus, ugdyti intelektą, patriotizmą ir pilietiškumą, padėti atsiskleisti bręstančio asmens kūrybinėms galioms.
Valstybinė švietimo sistema privalo užtikrinti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, sudaryti mokykloje palankias sąlygas tėvų pasirinktam pasaulėžiūriniam vaikų ugdymui, suteikti galimybę to pageidaujantiems tėvams leisti savo vaikus į tradicinių religinių bendrijų švietimo įstaigas. taip pat skirti vienodą vaikų ugdymo ir mokymo aprūpinamą tiek valstybės, tiek ir valstybės pripažintų religinių bendrijų įsteigtose ar globojamose švietimo įstaigose.
Pabrėžiame, kad iš tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus išplaukia, jog ir valstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose pasaulėžiūrinio ugdymo kryptis priklauso ne valstybės, bet tėvų kompetencijai. Todėl ne tik dėl tikybos ar etikos mokymo, bet ir dėl bendrojo pasaulėžiūrinio ugdymo krypties per kitų dalykų pamokas būtina atsiklausti tėvų pageidavimų ir į juos atsižvelgti, išlaikant deramą toleranciją skirtingų pageidavimų atžvilgiu.
Valstybė privalo padėti tėvams rengti vaikus ir jaunimą atsakingam savarankiškam gyvenimui bei darnios šeimos kūrimui, įdiegdama švietimo sistemoje moksleivių rengimo šeimai programas, ugdančias šeimos vertybių suvokimą ir puoselėjimą bei atsakingą požiūrį į lytiškumą.
Kultūra
Pripažįstame, kad tradicines vertybes puoselėjanti kultūra yra tautos kūrybinių galių išraiška, jos tapatumo ir išlikimo garantas. Ji stiprina visuomenės vertybinę orientaciją, formuoja jos narių tautinį ir pilietinį tapatumą, padeda plėtoti bei ugdyti demokratinę, laisvą ir atvirą visuomenę, pasitarnauja visokeriopai krašto plėtrai. Skatiname bendro visuomenės kultūros lygio, ypač asmens vidinės kultūros ugdymą ir tautinių vertybių bei savitumo puoselėjimą
Visuomenės informavimo priemonės gali įnešti svarų savo indėlį į dorinių vertybių puoselėjimą visuomenėje, ir už tai turi prisiimti savąją dalį atsakomybės. Matydami neatsakingo naudojimosi laisve apraiškas viešosios informacijos erdvėje, skatiname plačią visuomenės diskusiją ir polemiką žurnalistinės etikos klausimais. Laikome būtina apginti žurnalistus nuo viešosios informacijos priemonių savininkų ir leidėjų spaudimo veikti prieš savo sąžinę, užtikrinti žurnalistų teisę vadovautis visuotinai pripažintomis etikos ir moralės normomis. Remiame informacijos vartotojų nevyriausybinių organizacijų steigimąsi, pasisakome už valstybės paramą jų įgyvendinamiems visuomeniškai svarbiems projektams.
Socialinio blogio stabdymas
Esame pasiryžę vienyti pastangas su visais, kas priešinasi socialinio blogio apraiškoms, siekdami stabdyti narkomaniją, alkoholizmą bei kitokio asmenybę griaunančio blogio ir bet kokios prievartos prieš žmogų plitimą. Esame įsitikinę, kad dorinis ugdymas, kurį vykdo šeima, mokykla ir Bažnyčia yra svarbiausia nusikaltimų prevencijos bei kovos prieš socialinį blogį atrama.
Prostitucija, kaip asmens išniekinimas ir žmogaus pavertimas nusikalstamo verslo objektu, valstybės neturi būti įteisinta. Būtina narkomanijos plitimą laikyti didžiausia nacionaline grėsme. Tarp visų socialinio blogio stabdymui ir mažinimui skirtos veiklos krypčių kovos su narkomanija programos įgyvendinimą reikia laikyti pačiu svarbiausiu
Siekiame, kad būtų priimtas Žmogaus garbės ir orumo apsaugos pagrindų įstatymas, kuris įtvirtintų žmogaus apsaugą nuo įvairių jo asmenį pavergiančių ir į visišką nuosmukį stumiančių neigiamų socialinių veiksnių. Būtina ne tik tobulinti įstatymus, bet ir griežtai reikalauti laikytis jų, stabdyti socialinio blogio plitimą, sutramdyti narkotikų platinimo, prostitucijos, pedofilijos, azartinių lošimų ir panašius juoduosius verslus, alkoholio bei tabako reklamavimą. Valstybė visomis priemonėmis privalo kovoti su svaigalų kontrabanda ir nelegalia gamyba bei prekyba.</p.
Santykis su Bažnyčia
Esame pasauliečių krikščioniškoji politinė bendriją, kuriai Bažnyčia yra moralinis autoritetas. Savo nuostatas ir veiklos gaires grindžiame Bažnyčios socialiniu mokslu.
Ypač vertiname Katalikų Bažnyčios ir kitų krikščioniškų tradicinių Lietuvos bažnyčių reikšmę bei vaidmenį saugant vertybines visuomenės orientacijas ir puoselėjant moralės bei dorovės pagrindus. Vertiname jų didžiulį darbą auklėjimo ir socialinės paramos srityse bei reikšmingą indėlį rūpinantis visuomenės gerove ir socialiniu teisingumu. Nepritariame įvairių sektų kūrimuisi ir siekiame, kad visuomenė būtų apsaugota nuo piktnaudžiavimo ir bet kokios prievartos prieš asmenį prisidengiant religinės laisvės vardu.
Didelę reikšmę teikiame Bažnyčios ir valstybės glaudžiam bendradarbiavimui kovoje su socialiniu blogiu. Remiame nuoseklų ir geranorišką valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą įgyvendinat Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto 2000 m. sudarytas sutartis.</p.
Valstybės ir tradicinių religinių bendrijų bendradarbiavimas
Vadovaudamiesi Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendacija, numatome stiprinti valstybės ir tradicinių religinių bendrijų bendradarbiavimą švietimo, kultūros, misijų, karitatyvinėje srityse.
Atsižvelgdami į tradicinių religinių bendrijų teisinę padėtį Lietuvos valstybėje ir remdamiesi tėvų teise ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, siekiame sudaryti palankias sąlygas steigtis tradicinių religinių bendrijų švietimo įstaigoms.
Socialiniai ūkio pagrindai
Mūsų socialinės santvarkos samprata grindžiama socialiniu Bažnyčios mokslu, kuris skelbiamas Popiežiaus Leono XIII enciklikose “Rerum novarum” ir “Graves de communi”, Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikose “Laborem exercens”, “Sollicitudo rei socialis” ir kituose Bažnyčios dokumentuose.
Ekonominės plėtros procesas turi būti kreipiamas bendrai visuomenės gerovei. Mūsų socialiai atsakingos rinkos ekonomikos samprata grindžiama šiais principais: efektyvumu ir socialiniu teisingumu; privačia nuosavybe, iniciatyva ir užimtumu; asmenine kiekvieno žmogaus atsakomybe; socialine partneryste ir papildomumu (subsidiarumu); valstybės vykdomu reguliavimu, turinčiu subalansuoti visų bendruomenių ir visuomenės sluoksnių padėtį bei socialinį saugumą, kiekvieno jos nario galimybes apsirūpinti būstu, įgyti išsilavinimą ir profesinį pasirengimą, gauti reikiamas socialines paslaugas.
Žmogaus darbą suvokiame kaip grindžiamąjį jo žemiškosios būties bruožą, būtiną jo žmogiškumo įgyvendinimui, ir kaip svarbiausią socialinį veiksnį. Siekiame, kad darbas žmogui būtų laisvo ir oraus dalyvavimo visuomeninėje gamyboje išraiška, netaptų jį pavergiančiu savo darbo jėgos pardavimu kapitalui. Žmogaus darbo esminis ryšis su žmogaus asmeniu išskiria žmogaus darbą iš įprastinių prekių kategorijos. Todėl mes pabrėžiame darbo kaip aukštesnės už kapitalo apyvartą vertybės pirmumą socialinėje ūkio sąrangoje. Darbas turi būti matuojamas ne tik ūkiniu matu, bet ir dirbančio žmogaus orumo bei asmens vystimosi galimybių matais.
Pasisakome už tokią visuomeninės gamybos organizaciją, kai darbą ir privataus kapitalo nuosavybę saisto lojalaus bendradarbiavimo saitai, o jų bendradarbiavimas tarnauja bendros visuomenės gerovės tikslui. Manome, kad valstybės, darbdavių ir darbuotojų interesus būtina derinti plėtojant socialinę partnerystę, sudarant galimybes samdomiems darbuotojams aktyviau dalyvauti sprendžiant įmonių ūkinės veiklos ir darbo klausimus.
Esame už tai, kad kapitalą ir darbą jungiančioje visuomeninio ūkio struktūroje rastųsi kuo daugiau privačių ūkinių elementų ir smulkių bendrijų. Valstybė ir savivaldybės turi vertinti ir skatinti privataus asmens bei šeimos iniciatyvą siekiant savarankiško užimtumo, sudaryti tam kiek įmanoma palankesnes pradines sąlygas.
Pripažįstame, kad privatinė nuosavybė savo prigimtimi yra socialinio pobūdžio. Tai nulemia visuotinė gėrybių, atsirandančių iš Dievo žmonijai dovanotos žemės ir žmonių darbo, paskirtis. Todėl privatinė nuosavybė, ypač gamtos turtų ir privataus kapitalo, įpareigoja savininką naudoti ją taip, kaip geriau atitiktų bendros visuomenės gerovės tikslus. Būdami įsitikinę, kad privačios nuosavybės teisė išplaukia iš žmogaus prigimties, siekiame, kad kiekvienas žmogus galėtų įgyti ir turėti privačios nuosavybės, kad socialiniu teisingumu pagrįstas privačios nuosavybės pasiskirstymas tarp visų visuomenės narių ir jos gausinimas stiprintų visuomenės solidarumą.</p.
Socialinis teisingumas ir saugumas
Kapitalo pelno siekimas turi būti saistomas socialinės atsakomybės, o rinkos mechanizmai neturi būti taikomi be jokios socialinės atodairos. Ekonomikos procesai neturi būti vertinami tik pagal stipriausių laisvos rinkos veikėjų interesus, bet turi būti atsižvelgiama ir jų padarinius socialiniam teisingumui. Valstybė turi imtis reguliavimo priemonių, kad augant ekonomikai ir vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto daliai, būtų sustabdytas nenormalaus skirtumo didėjimas tarp turtingųjų grupių ir didžiosios nepasiturinčios visuomenės dalies, dėl ko dauguma visuomenės narių negali sąžiningu darbu užsidirbti orų šeimos gyvenimą užtikrinančių pajamų ir priversti skursti arba emigruoti.
Svarbiausiomis socialinio saugumo didinimo kryptimis laikome minimalaus nedarbo lygio užtikrinimą, didelę pridedamąją vertę kuriančių darbo vietų gausinimą, įvairių socialinio draudimo rūšių ir pensijų bei išmokų sistemos tobulinimą, jos pajėgumo didinimą, valstybės teikiamos paramos būstui įsigyti apimties išplėtimą, visoms būsto reikalingoms šeimoms ja pasinaudoti sudarymą.
Gerbiame darbuotojų teisę ir skatiname juos vienytis į profesines sąjungas. Gerbiame dirbančiųjų teisę reikalauti žmoniškų darbo sąlygų ir teisingo atlyginimo už savo darbą, kad galėtų užsitikrinti žmogaus orumą nežeminančią padėtį. Įstatymai turi ginti darbuotojus nuo nepateisinamos darbdavių savivalės, užtikrinti saugias darbo sąlygas ir socialinę apsaugą.
Mes pabrėžiame valstybės priedermę rūpintis ir reguliuoti ekonomiką taip, kad būtų pakankamai darbo ir užimtumo galimybių. Valstybė ir savivaldybės turi įgyvendinti neįgaliųjų asmenų įdarbinimo programas. Valstybė turi rūpintis, kad nebūtų pažeidžiama dirbančiojo asmens teisė į teisingą užmokestį, kuris pripažintinas toks, kokio pakanka tinkamai išlaikyti šeimą ir užtikrinti jos ateitį. Reguliuojant darbo užmokesčio pokyčius, reikia sparčiau didinti santykinai mažiausiai apmokamų darbuotojų darbo užmokestį.
Mokesčių politika turi švelninti gyventojų turtinę diferenciaciją, stiprinti jų perkamąją galią, skatinti papildomų darbo vietų kūrimą ir sudaryti palankias sąlygas pradėti smulkųjį verslą. Teisingumo principas reikalauja, kad didelės pajamos būtų apmokestinamos santykinai daugiau taikant principą “stipresnysis moka daugiau”. Todėl pasisakome už progresyvinę, su ūkinės veiklos plėtros skatinimo kriterijais subalansuotą fizinių asmenų pajamų mokesčių sistemą. Numatome taikyti ir šeimos pajamų mokesčio modelį, kai mokesčių dydis priklauso nuo vienam šeimos nariui tenkančių vidutinių pajamų, suteikiant dirbantiems šeimos nariams teisę pasirinkti – mokėti fizinių asmenų pajamų ar alternatyvų šeimos pajamų mokestį.
Baigiamosios nuostatos
Ši programa deklaruoja mūsų vertybes, kurioms mes esame įsipareigoję, nustato principus ir nuostatas, kuriomis vadovaudamiesi mes veikiame kaip Lietuvos krikščionys demokratų bendrija – sudėtinė jungtinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“ dalis. Būdami jungtinės partijos nariai mes taip pat vadovaujamės mūsų kartu parengta ir bendrai priimta partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“ politinės veiklos programa.
Ši mūsų bendrijos programa atspindi tam tikrą Lietuvos krikščionių demokratų pažiūrų savitumą. Tuo tarpu bendroji jungtinės partijos politinės veiklos pagrindų programa atspindi bendrą Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų vertybinę orientaciją, abi politines organizacijas suvienijusias pagrindines nuostatas, bendrus tikslus, veiklos gaires ir prioritetus įvairiose viešojo gyvenimo ir valstybės politikos srityse. Esame įsipareigoję vadovautis abiem programomis, jas laikydami vientisa mūsų veiklos programine platforma.
* * *